Baltojo tigro metai

Dažnai nepraktikuoju, bet kartais labai smagu sustoti pakelėje. Kaip vakar.

Kišenėje turiu mėlyną galimybę dar kartą važiuoti prie jūros. Bet nesinori. Gyvenimas šiuo metu vėl nemielas.

Rodyk draugams

Metju nusijuokė ir švelniai timptelėjo ją už kasos.

- Teit, žinai, kas dar tavyje žavi mane, be klasiškų smegenų, atkaklaus smakro ir nepalaužiamos ištikimybės?

Ji abejingai gūžtelėjo pečiais ir nusigręžė į langą, už kurio šniokštė lietus.

- Nuoširdumas,- sukuždėjo Metju.- Tau tinka.

Teit užmerkė akis. Kažkokiu būdu jis vėl sugebėjo apeiti visus jos įtvirtinimus ir rasti kelią į jos širdį.

- Nejaugi tu man meilikauji, Lesiteri?

- Tai ne meilikvimas, sakau tai, ką galvoju. Ir noriu tavęs paklausti, ar išsaugojai tą ypatingą užuojautos jausmą, išskiriantį tave iš visų kitų?

- Aš niekada nebuvau išskirtinė tau.

- Buvai,- atsainiu peties truktelėjimu jis pasistengė užmaskuoti skaudžią tiesą.- Jei nebūtum tokia ypatinga, nebūtum palikusi Sent Kitso nekalta.

Jos skruostai plykstelėjo.

- Savimyla šunsnukis!

- Faktas lieka faktu,- prieštaravo Metju, patenkintas tuo, kad atitraukė jos mintis nuo Van Daiko, ir palikęs brendį pasilenkė prie stalčiaus po kampine kušete.- Palauk,- trumpai burbtelėjo, kai ji pasuko durų link.- Tai tave sudomins. Ir patikėk…- jis žvilgtelėjo per petį.- Aš nesiruošiu tavęs gundyti. Bent jau ne dabar.

Teit pirštai sugniaužė stiklą. Kaip gaila, kad liko vos keli lašai, kitaip ji šliūkštelėtų brendį jam ant galvos.

- Lesiteri, tu tiek turi šansų sugundyti mane, kiek dvokiantis skunkas tapti mano mylimu šunyčiu. Ir tu neturi nieko, ką aš geidaučiau išvysti.

- Kelis Andželikos Monuar dienoraščio lapus.

Jis uždengė delnu jos veidą ir stumtelėjo. Teit nėrė į dugną, tempdama žemyn ir jį, paskui išnėrė ir būtų įkvėpusi oro, jei nebūtų be paliovos kikenusi. Metju čiupo jai už kulkšnies. Ji spyrė jam laisva koja, patenkinta, jog smūgis pasiekė tikslą, ir suglebo. Kai jo gniaužtai apsilpo, Teit spyrė dar kartą ir metėsi prie jachtos, bet ar tai jis ėmė plaukti greičiau, ar ji- lėčiau, tačiau spėjo mostelėti vos kelis grybšnius… Kai jai pagaliau pavyko išsiveržti į paviršių, jėgos buvo visiškai išsekusios.

- Tu mane skandini.

- Aš tave gelbsčiu,- pataisė Metju. Tikrai, viena ranka apglėbęs jos liemenį, kita laikė juos abu vandens paviršiuje, o jo kojos… jo kojos susipynė su jos kojomis.

- Gal aš tikrai praradau formą.

- Tu puikios formos.

Teit nurijo šypseną suvokusi, jog kabinasi į jį, glaudžiasi prie jo nuogo kūno. Tik dabar ji išvydo aiškų troškimą jo akyse, pajuto, kaip atsiliepia jos pačios kūnas.

- Metju, paleisk mane.

Ji pabalo ir visa virpėjo, bet Metju žinojo, jog tai ne baimė. Kažkada jis dažnai matydavo ją tokią… kai ji užsiplieksdavo geismu.

- Girdžiu, kaip dunksi tavo širdis, Teit.

- Aš pasakiau…

Metju ištiesė kaklą, švelniai krimstelėjo apatinę Teit lūpą ir išvydo, kaip apdūmavo jos akys.

- Nagi, pakartok.

Bet jis nedavė jai nė vieno šanso. Jo lūpos jau maigė jos lūpas, gundydamos, viliodamos. Bučinys gilėjo, stiprėjo ir pasidarė pavojingas.

Kai važiavau prie jūros labai ieškojau mėlynos spalvos. Turguje pirkau dirbtinę gėlę plaukams susegti, namuose ieškojau rankšluosčio, vėliau sekė naktinukai, suknelė ir mėlynas romanas. Neskaičiau jo iš naujo, tik atsiverčiau mano manymu pačius mėlyniausius puslapius. Turiu mėlyno laiškų popieriaus ir tokius pat vokus! Mokykloje ši spalva buvo mano mėgstamiausia, o šią vasarą ji tiesiog labai madinga. Bet dabar mėlynos noriu iš tikrųjų, nors nebesirengiu mėlynai, o tik lakuoju nagus. Man atrodo, kad kažko ilgiuos.

Kalbant apie cituotą knygą, tai Noros Roberts „Rifas“. Joje galima rasti įdomų turinį ir malonių atostogų detalių. Dar nuotykių. Dar meilę… ir vandenyną, laivus, lobį ir daug įsivaizduojamos mėlynos;)

Rodyk draugams

Paskutiniu metu buvo švenčių. Didelių ir mažų. Vidutinio didumo. Visai mažų. Viena šventė su daug balionų. Kita su daug gėlių ir moteriškų kvepalų. Dar ežerai. Šašlykai. Rauginti agurkėliai. Planuojamas kitas vanduo. Kepu pyragą. Vėl kepiau. Vėl kepu. Dar yra supjaustyto gabalėliais. Yra ir trupinių. Viskas dėl to, kad galimybėse nebėra gyvenimo namuose. Kad yra galimybė turėti eilinę gerą dieną. Kad norisi pasirodyti kitiems. Kad privaloma būtinybė. Ir galiausiai koks skirtumas. Aš dabar neskrajoju padebesiais. Neskrajoja ir kas turėtų. Gal vis kažko trūksta, o gal laimės apibrėžimas ne tai apibrėžia. Kartais loterijos efektas pasireiškia. Kaip du kauliukus išmesti šešetukais? Daug variantų. Ir vienas kauliukas šešis išmeta.

Neskraido seni paukščiai, o tik imituoja didelius mostus. Tie mostai užgauna mažus. Tada maži nori išskristi. Niekas neprieštarauja. Bet ir niekas nelaukia.

Kartais randu daug spalvų vienoje vietoje. Nors imk ir semk. Jaučiu kaip semia akys ir perneša į trumpalaikę atmintį. Kartais į usb, nors ir čia ilgai nebus naudojama. Geriausia galvoti ir įsivaizduoti. Tada išsiskleidžia vaivorykštė ir išlekia pro akis. Vėliau susisuka į siūlų kamuolius. Be katino pagalbos jie tamposi vakarais ir be rankų pagalbos mezgasi į šalikus. Jaučiuosi atpratusi nuo noro kažką turėti. Visiškai atvirai.

Rodyk draugams

Net neįsivaizduoju kodėl, bet mane labai erzina dekupažas. Pasirodo, kad miestelyje, kuriame nėra nei vienos drabužių parduotuvės, galima nusipirkti dekupažui skirtų priemonių… Kam krizės išvargintais laikais pirkti negražias medines dėžutes, kai kiekvienuose namuose esama negražių daiktų, kuriuos reikėtų kaip nors atnaujinti?.. Bet argi ne kvaila ant virtuvinės taburetės klijuoti margas servetėles, o po to jas užlakuoti? Ir po to, ant viso to sėstis? Jeigu pas mane būtų tokių kėdžių aš neičiau į virtuvę.

Antroje vietoje nemėgstu stiliaus. Kokia beprasmybė prisipirkti tarpusavyje nederančių drabužių dalių ir aksesuarų ir po to juos bandyti suderinti? Ir kodėl suderinus būtinai reikia stotis priešais veidrodį, kad galėtum save nufotografuoti ir patalpinti savo rašomame mados ir stiliaus bloge, kad visi matytų kaip šiandien buvai apsirengusi… Man stilingumas negražus, nes negražus smulkių detalių rinkinys. Gal juos kaitaliojant yra kasdien ką apsirengti ir kaskart vis atrodyti naujai, bet kam to reikia? Šlovė suknelei ir naktinukams. Jus man visada patiksite.

Ir trečia, namuose man labai trūksta kambario, kuriame būtų galima sutalpinti visų namuose esančių kambarių daiktus… Man pabodo perkėlinėti daiktus iš vienų lentynėlių į kitas ir taip bandyti atrasti erdvės. Tobulame kambaryje tereikia lovos. Galbūt dar senovinės skrynios. O pabudusi prieš save norėčiau matyti jūros piešinį per visą sieną ir atsistoti ant pūkuoto kilimo. Viskas.

Rodyk draugams

Viršutinis namo aukštas, kuriame gyvenu, labiausiai įkaista nuo saulės spindulių todėl, kad išgyvenčiau kaitroje- praktikuoju atvirų langų skersvėjus, pro kuriuos retkarčiais patenka ir kokių nors vabzdžių… Jūsų visų dėmesiui pozuoja mano šios dienos svečias;) O gal atsiras žinančių jo vardą?..

Rodyk draugams

Kartais negaliu užmigti, o kartais per anksti pabundu… Tada būnu dėkinga savo kambario langui:) Vieną tokį rytą spėjau pamatyti tokį vaizdą:) Tiesa, dar kelis rytus iš eilės bandžiau laukti saulėtekio lauke, bet raudono dangaus nepamačiau, o saulė iškart išlindo kažkur labai aukštai. Pasirodo saulėtekis atsitiktinumas, o ne iš anksto suplanuotas įvykis:)

Rodyk draugams

Dauguma autorių aprašydami šiltą dieną pamini lėtai slenkantį ir tingiai tiksintį laikrodį ant komodos,  plačiai pravertą langą ir pro jį besiskverbiančius kvapus iš sodo… Turbūt jie ir rašė tokią tvankią dieną tingiai sėdėdami plačiame krėsle ir akimis ieškodami aplinkui ką galėtų aprašyti.  Šiltos dienos slenka lėtai, nes net pereiti per kiemą reikia žymiai daugiau laiko, nei paprastai.

Aš mėgstu šilumą, ji man kaulų nelaužo, kad ir kokio dydžio bebūtų. Bet, stop… Paskutiniu metu naktimis neramiai blaškausi pataluose ir beveik dūstu. Ne geriau ir dieną, nes pavėsyje termometriukas rodo plius 30, o atokaitoje sako, kad jis pakyla ir iki 40… Daugoka, tiesa?.. Ar kada tiek turėjo mūsų lietuviška vasara? Šiemet ji KARŠTA. Ir išties labai GERA. Ir tokia buvo nebent mano vaikystėje. Prisimenu, kaip lakstydavau su balta nerta suknyte. Su ja išties buvo vėsu. Dabar po namus ir kiemą vaikštau su gėlėtais naktinukais. Jie man šiuo metu vėsiausi, lengviausi ir patogiausiai dėvimi. Nežinau ar mane kas nors tokią mato… bet jei ir taip, turbūt mano, kad tai suknele, nes iš tolo ji kaip tik taip ir atrodo.  O  lovoje aš dabar mėgstu plačius vyriškus marškinėlius. Nauji jie ir net nežinau iš kur, nors radau spintoje.

Rodyk draugams

Nidoje praleidau beveik savaitę, tačiau atėjus laikui išvykti labai nesinorėjo, nes dar labai trūko 1 dienos… Žinoma, kitą dieną būtų pritrūkę dar vienos:) O gyvenau nuostabioje gamtoje, visiškoje ramybėje, rytais sėdėjau prie marių, per pietus braidžiau jūroje, o vakarais lipau į kopas arba suspėjau visur vienu metu… Jau ilgiuosi visų tų spalvotų žvejų namelių, lygių šaligatvių, laivų, laivelių ir jachtų, švyturio, minkšto smėlio, saulėlydžių ir saulėtekių. Ilgiuosi jaukaus „Žuvėdros“ viešbutuko, kuriame praleidau beveik savaitę. Ilgiuos saulės ir šilto oro, kuris dingo persikėlus keltu, o nutolus nuo Klaipėdos prasidėjo ir liūtis.

Kelionės į Nidą metu buvo nuostabiai šilta ir nepasijuto kokio nors šalutinio nemalonaus jos sukelto poveikio. Puikiai riedėjo ir ratai, nei vienas nenukrito. Nereikėjo laukti ir kelto, vos tik užvažiavus jis ir pajudėjo. Viskas perfect ir be nuotykių. Kaip jau minėjau į namus grįžti nesinorėjo, tačiau palikus užnugury Klaipėdą oras parodė, kad jis ne visur tobulas- patekome į didelę ir labai labai pilką liūtį. Kai kurie mašiniukai išsirikiavo kelkraštyje, o likusieji įsijungę avarines traukė toliau. Mes taip pat ir įvykusių avarijų nematėme. Namuose jaučiausi lyg grįžusi iš užsienio, nes visur šlapia ir šalta. Tą patį vakarą spėjau pastebėti, kad darže nebėra braškių, o žirniai užaugę. Sesuo sako, kad kai prasideda jų derlius vasara būna prie pabaigos… Bet kol kas vėl šilta ir ji tęsiasi:)

Ir dar apie 9km link jūros… Man sakė, kad viešbutuke budinti mergaitė sėdi visą laiką, todėl iš jūros galiu grįžti kada tik noriu. Visada ir įleido. Bet kada sumaniau 5 val. ryto pasižiūrėti saulėtekio- mergaitės nėra, o durys užrakintos. Nuo tada grįždavau kada panorėjusi, o išeidavau apie 8 val. ryto. Man patinka jūra rytais- šviesiai mėlyna, rami ir tuščia. Radau medinius laiptelius nuo kurių į ją žiūrėdavau. Kai oras įkaisdavo apleisdavau savo vietą ir grįždavau į viešbutuką skrybėlės. Tada 1,5 km. vėl atgal prie jūros, bet jau su gėlėta antklode ir įsitaisau prie pat jūros. Taip vėsiau, be to, po pietų susirenka daug poilsiautojų norinčių pažiūrėti į jūrą ir reikia būti jų priešaky, kad neužstotų. Visą mano buvimo Nidoje laiką paplūdimyje specialiai įrengtoje pavėsinėje plušėjo didžėjus ir aš pamėgau Nidos radiją, o retkarčiais dar pasisukdavau pažiūrėti, kaip gražiai įdegę vaikinai žaidžia tinklinį. Sakau retkarčiais, nes tas pats didžėjus pranešė poilsiautojoms jų „nekabinti“, nes šie esą užimti. Nemačiau aš tų gerbėjų… tai, kam fantaziją atėmė? Pavakare grįžtu į miestelį, kur laikas praeina šen bei ten vaikštant, o tada grįžtu prie jūros saulėlydžio ir vėl į miestą šen bei ten. Taip iki jūros ir nuo jos per dieną suvaikštau 9km. „Žuvėdros“ viešbutukas beveik prie marių, tai tiek tos ir Nidos salos arba Kuršių Nerijos. Bet gi labai smagu. Ir pasakoju taip tarsi joje vis dar būčiau. Bet ne, aš jau kelios dienos kaip namie. Ir prie jos viena eidavau tik pirmąjį kartą, o vėliau su smagia kompanija. Pasiilgau, tavęs, Jūra:)

Rodyk draugams

Diena buvo nuostabi. Gilus, skaistus dangus be jokio debesėlio. Lengvas šiltas brizas glostė tarsi mylimosios rankos. Raminančiai pliuškeno vilnelės, atsimušančios į laivo korpusą, būriai žuvyčių šmaižiojo skaidriame vandenyje. Nora Roberts „Rifas“

Ieškau citatų, nes niekada nemokėjau rašyti rašinėlių atostogų tema. Laikas ir oras prie jūros man visada romantiškas. Būtinai ją turiu pamatyti kartą į metus. Turiu paliesti bent porą laivų, pabraidyti po smėlį ir pažiūrėti į debesis. Pastarieji prie jūros kitokie. Kaip ir visa kita.

Dar buvau medinių skulptūrų raganų kalne ir kažkokiame šakų miškelyje… Deja, per didelį skubėjimą  nepadariau gražių paveikslėlių…

Rodyk draugams

Įgyti egzistavimą- reiškia pasikeisti, bet ir pasilikti tokiu pat bei tame pačiame vienyje. Tai, kas yra savaime, valdo kitimą. Augalas nepraranda savęs nuolatiniame kitime. Augalo sėkloje negalima nieko įžiūrėti. Ji veržiasi save išplėtoti, jos nepatenkina buvimas tik savaime. Veržimasis yra prieštaravimas: jis yra savaime, bet jis neprivalo būti tik savaime. Veržimasis išsilieja į egzistavimą. Atsiranda įvairovė, visa tai jau slypėjo gemale, tik buvo ne išvystyta, o susupta, idealiu pavidalu. Prasideda šio išsiliejimo užbaigimas, atsiranda tikslas. Galutinis paties savęs išorėn išskleidimo taškas, iš anksto nulemta pabaiga yra vaisius, t.y. gemalo sukūrimas, sugrįžimas į pradinę būseną. Gemalas nori pats save pagimdyti, į save patį sugrįžti. Jis išskleidžia tai, kas jame glūdi, kad vėl sugrįžtų į tą vienybę, iš kurios yra išėjęs. Apie gamtos pasaulio daiktus pasakytina, kad subjektas, kuris yra proceso pradžia, ir egzistuojantysis, kuris yra proceso pabaiga (vaisius, sėkla), yra du atskiri individai. Susidvejinimas tariamai baigiasi suskilimu į du individus; turinio požiūriu tie du individai yra visiškai tokie patys. Taip yra ir gyvūnų gyvenime: tėvai ir vaikai yra skirtingi individai, bet jų prigimtis yra ta pati.

Dvasios pasaulyje yra kitaip. Dvasia yra sąmonė, ji yra laisva, todėl, kad joje pradžia ir pabaiga sutampa. Gamtoje gemalas, padaręs save kitu, vėl susitelkia į vienybę. Taip pat ir dvasioje: kas yra savaime, tampa dvasiai, ir taip ji tampa pati sau. Vaisius, sėkla tampa ne pirmajam gemalui, o tik mums; dvasioje abu yra ne tik savaime ta pati prigimtis, bet tai yra ir buvimas vienas kitam ir kaip tik todėl buvimas sau. Tas, kuriam yra kita, yra tas pats kas kita. Tik todėl dvasia yra pati savyje savo kitabūtyje. Dvasios vystymasis yra išėjimas iš savęs, savęs išskleidimas ir kartu sugrįžimas į save.

Šitą dvasios buvimą savyje, šitą jos sugrįžimą į save galima laikyti jos aukščiausiu, absoliučiu tikslu. Ji nori tiktai šito ir nieko kito. Viskas, kas vyksta danguje ir žemėje, amžinai vyksta,- Dievo gyvenimas ir viskas, kas darosi laike, siekia vienintelio dalyko- kad dvasia save pažintų, pati save paverstų objektų, save surastų, sau pačiai taptų, pati su savimi susijungtų. Dvasia yra susidvejinimas, susvetimėjimas, bet jai to reikia, kad galėtų pati save surasti ir pati į save sugrįžti. Tik šitai yra laisvė; laisvas yra tas, kas nesusijęs su kitu ir yra nuo jo nepriklausomas. Dvasia, sugrįždama pati į save, įgyja laisvę. Tik taip atsiranda tikroji nuosavybė, tikrai savas įsitikinimas. Niekur kitur, išskyrus mąstymą, dvasia neįgyja laisvės. Stebėjime, jausmuose aš esu apibrėžtas, esu nelaisvas, o esu toks, net jei ir įsisąmoninu šitą savo pojūtį. Valioje esama tam tikro tikslo, tam tikro intereso; taip, aš esu laisvas, nes tai yra mano interesas, bet šiuose tiksluose visuomet glūdi ir kažkas kita arba kažkas, kas man yra kita, antai potraukiai, polinkiai ir t.t. Tik mąstyme visas svetimumas yra permatomas ir išnyksta; dvasia jame yra absoliučiu būdu laisva.

<…>

Naujųjų laikų dvasioje glūdi gilesnės idėjos, kurioms pažadinti reikia kitokios aplinkos ir sąlygų negu abstrakčioms, neaiškioms ir miglotoms senovės mintims. Pavyzdžiui, Platono filosofijoje į klausimus apie laisvės prigimtį, nedorybės ir blogio kilmę, Apvaizdą ir t.t. nepateikiamas galutinai aiškus filosofinis atsakymas. Apie šiuos dalykus iš jo labai gražaus aiškinimo galima įgyti arba populiarių dievobaimingų pažiūrų, arba prieiti prie išvados, kad filosofija tuos dalykus turi apeiti lankstu arba kad ji turi traktuoti blogį, laisvę tik kaip neigiamus dalykus. Bet nei vienas, nei kitas požiūris nebegali patenkinti dvasios, jei jau tokia klausimai jai iškilo, jei savimonės prieštaravimas joje taip sustiprėjo, kad ji priversta gilintis į tokius interesus. Tas pat pasakytina ir apie tokius klausimus kaip pažinimo galia, subjektyvumo ir objektyvumo priešybė, nes jie Platono laikais dar nebuvo iškilę. Aš savyje savarankiškumas, jo būtis sau Platonui buvo svetimi. Žmogus dar nebuvo taip sugrįžęs į save, dar neteigė savęs sau. Tiesa, subjektas buvo laisvas individas, bet jis save pažinojo tik kaip vieningą su savo esme. Atėnietis suvokė save kaip laisvą, Romos pilietis, ingenuus, buvo laisvas. Tačiau kad žmogus savaime ir sau yra laisvas, laisvas savąja substancija, kaip žmogus gimęs laisvas- to nežinojo nei Platonas, nei Aristotelis, nei Ciceronas, nei romėnų teisininkai, nors tik ši sąvoka yra teisės šaltinis. Tiktai krikščionybės principe individuali, asmenybinė dvasia iš esmės įgyja begalinę, absoliučią vertę; Dievas nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti. Krikščionių religija atnešė mokslą, kad prieš Dievą visi žmonės laisvi, kad Kristus žmones išlaisvino, kad jie prieš Dievą lygūs ir išlaisvinti krikščioniškajai laisvei. Šitos apibrėžtys padaro laisvę nepriklausomą nuo kilmės, luomo, išsilavinimo ir t.t., ir vėlesniems laikams tai buvo labai daug,- bet jos dar skiriasi nuo tos apibrėtžies, pagal kurią pati žmogaus sąvoka jį nusako kaip laisvą. Šitos apibrėžties nuojauta buvo varomoji paskata šimtmečius, ištisus tūkstantmečius, ši paskata sukėlė milžiniškus perversmus; tačiau sąvoka, įžvalga, kad žmogus iš prigimties yra laisvas, šitas jo paties savęs žinojimas yra nesenas. (Hegel „filosofijos istorijos paskaitos“)

Aš vis nepavargstu kalbėti apie laisvę, apie ją skaityti ir gyventi joje, nes ji atrodo toks nerealus pojūtis ir baisu aplinkybių, kurios galėtų ją išplėšti iš mano kasdienybės. Man visada labai baisu negalėti rinktis arba  gyventi kitų gyvenimus, arba gyventi pagal kitų norus. Mėgstu skaityti filosofiją, nes ji rašoma ne kasdien vartojamais žodžiais, o sudėtingesniais išsireiškimais ir terminais. Patinka, kad ji yra mokslas panašus į matematiką ir dažnai užrašomas teoremomis ir jų įrodymais, patinka, kad nėra nuomonių (filosofijoje jų būti ir negali), kad viena filosofija papildo kitą ir kad ji leidžia pailsėti nuo daiktų. Ir dar niekada neatsibosta, kaip sielai neatsibosta jos laivė:)

Rodyk draugams